17 Feb 2016

Vasario 16 d. aka Arthur's Seat'o užėmimas

Ypatingai vėjuotą ir lietingą antradienio popietę atkakliausi ir ryžtingiausi lietuvaičiai susirinko Arthuro sosto papėdėje, kad įamžintų Lietuvos nepriklausomybės akto 98 - ąsias metines viso Edinburgo akivaizdoje (praėjusias dvi dienas Edinburgas mus lepino saule ir priminė artėjantį pavasarį ir nusprendė, kad lietuviams mes iššūkį). 


Nepabūgę vėjo, kuris net kalno papėdėje privesdavo atiduoti nemenką kiekį jėgų, kad galėtum keliauti toliau, o kartais net tekdavo stabtelti ir palaukti, kol gūsiai nurims, lietuviai žygiavo kalno link, tik truputį įgavę pagreitį praėjo artimiausią kelią, vedantį link viršūnės ir pasigrožėję Hollyrood Park paįvairino žygį ir sumanė kopti kitu keliu. Pusiaukelėje komandą paliko Marta, Gabija ir Ieva, kurios šiek tiek pasiligojusios išsigando, jog gali nepasiekti kalno viršūnės, pakilti nupūstos vėjo ar tiesiog joms tektų savo inovatyvių atostogų savaitę praleisti lovoje su vaistų ir visų gripo simptomų kompanija. 


Taigi, stipriausių ir drąsiausių lietuvių kompanija, alinama kūną stingdančio vėjo ir šalto lietaus, kopė toliau...

Viršūnėje radome Edinburgo panoramą, stebinančią kiekvieną, netikėtai sugalvojusį čia užsiropšti, bei porą tuo metu čia užsikabarojusių ir tą pačią panoramą stebinčių ekstremalų ir, mūsų laimei, užuovėją. Iškišus nosį ar kokią kitą galūnę (kaip kam maloniau) pamatavome vėjo greitį – 32 m/s – ne kas... Tiem kam tai sunku vizualizuoti, tai vėliava buvo plėšiama iš rankų, o ji net nebuvo išskleista. Galiausiai sukaupę jėgas, kas trim, kas keturiomis užsiridenome paskutinius metrus ir prispaudę savo stangrius sėdmenis kuo arčiau akmenų, įsikibę į kalno viršūnę žymintį monumentą bei vėliavą nusifotografavome. Pasigrožėkite šia epine nuotrauka.





























Ir dar šiek tiek įspūdžių viršūnėje.



Ir štai koks vėjas lietuvius blaškė į visas puses...


Beveik visi žino, jog nusileidimas nuo kalno yra sudėtingesnė kelionės dalis nei užlipimas. Kodėl sakau, jog beveik visi? Na akivaizdžiai pora, tiksliau Marius ir Jonas, mūsų nežinojo, nes sugalvojo lietaus permirkusiu, samanomis bei žolėmis apaugusiu šlaitu bėgti žemyn (jei jau ruošiatės šį nuostabų aktą siųsti į Darvino apdovanojimus nesivarginkit - jau nusiųsta). Nors tai gali atrodyti visai nebloga idėja, jei tu neesi tas, kitaip sakant vėjo ir neseniai atrastų gravitacijos bangų veikiamas Jonas, kuris po poros minučių jau ridenasi kūlversčiais žemyn.  



Galiausiai paaukoję tik kelias poras kelnių, porą batų ir dvi stiklines besiridenančio Jono kuprinėje (kodėl jos ten buvo, išliks paslaptis amžiams) lietuviai nusileido sveiki ir gyvi ir pasuko įvairiais keliais: kas persirengt permirkusius rūbus, kas pavalgyt ir pasisocializuoti Teviote, kas tiesiog nežinomais keliais. Taigi, taip baigėsi inovatyvus Lietuvos šventės minėjimas, kuriam net gamtos anomalijos nebuvo baisios. 

Tikimės, kad per 99 - ąsias metines mūsų susirinks daugiau nei 9!

No comments:

Post a Comment